Ar rasti galime,
Kai visa kita žlugs,
Savy paslėptą
Raktą tobulo pasikeitimo.
Sri Aurobindo
Paslaptys yra paprastos.
Nes Tiesa yra paprasta, tai paprasčiausias dalykas pasaulyje — todėl jos ir nematome. Pasaulyje esama vieno Daikto, ne dviejų, kaip pradėjo suvokti fizikai ir matematikai ir kaip puikiai žino vaikas, kuris šypsosi bangai didžiuliame paplūdimyje, kur ta pati puta, rodos, ritasi iš laiko gelmės ir jungiasi su didžiuoju ritmu, kylančiu iš senosios atminties ir lydančiu dienas ir sielvartus į vieną istoriją, tokią seną, kad ji yra it nekintama esamybė, ir tokią plačią, kad pačiu savo neaprėpiamumu ji už sparno pagauna sklendžiančią žuvėdrą. Ir visa telpa vienoje sekundėje, visų amžių ir visų sielų visuma, — viename paprastame taške, kuris suspindi mirksniui ant pašėlusios pùtos. Bet mes praradome šį tašką, ir tą šypseną praradome, ir tą sekundę, kuri dainuoja. Tad ketinome atkurti šią Vienybę suma: 1+1+1… kaip mūsų kompiuteriai, tarsi visų galimų žinių apie visus galimus taškus visuma galiausiai duotų teisingą gaidą, vienintelę gaidą, kuri gimdo dainą ir judina pasaulius ir užmiršto vaiko širdį. Mes ketinome sumeistrauti šį Paprastumą iškratydami iki galo visas kišenes, bet kuo labiau dauginosi mūsų sumanūs mygtukai, kad gyvenimas būtų supaprastintas, tuo toliau skrido paukštis, o šypsena — net pati puikioji puta susiteršė nuo mūsų skaičiavimų. Mes net gerai nežinome, ar mūsų kūnas mums priklauso, — puikioji Mašina viską prarijo.
Bet šis vienintelis Daiktas taip pat yra vienintelė Galia, nes tai, kas spindi viename taške, taip pat spindi visuose kituose taškuose: kai tai perprantama, visa kita perprantama; pasaulyje esama tik vienos Galios, ne dviejų. Net vaikas tą puikiai žinojo: jis — karalius, jis — nesužeidžiamas. Tačiau vaikas auga, jis pamiršta. Žmonės irgi auga, ir tautos, ir civilizacijos, kiekvienas savaip ieško Didžiosios Paslapties, paprastos paslapties — ginklais ir užkariavimais, meditacija ir magija, grožiu, religija ar mokslu. Tiesą sakant, mes nežinome, kas buvo toliau pažengę, Akropolio statytojai, Tebų magai ar Kennedy kyšulio astronautas, ar Sitò vienuolis, kadangi vieni atsižadėjo gyvenimo, kad suprastų, kiti jį priėmė nesuprasdami, dar kiti paliko grožio pėdsaką, o dar kiti — baltą rėžį nesikeičiančiame danguje — mes esame paskutinieji šiame sąraše, tik tiek. Ir mes vis dar neįvaldėme savo magijos. Taškas, mažytis galingas taškas, vis dar yra didžiojo pasaulio paplūdimyje; jis spindi tiems, kas nori, kaip ir tada, kai mes dar nebuvome žmonės po žvaigždėmis.
Vis dėlto kiti buvo prisilytėję Paslapties: graikai galėjo būti, taip pat egiptiečiai ir neabejotinai — vedinių laikų rišiai. Bet paslaptys yra nelyginant žiedai ant gražaus medžio, jos turi savo metų laiką, savo nematomą protrūkį, savo staigų išsiskleidimą. Viskam yra „momentas“, dangaus šviesulių konjunkcijai viršum mūsų galvų ir kormorano skrydžiui virš puta balinamos uolos, o galbūt net pačiai šitai putai, ištikštančiai akimirkai bangomūšos ritmu; viskas juda pagal ypatingą ritualą. Taip pat ir žmonės. Paslaptis, tai yra žinojimas, tai yra galia, turi savo organišką laiką; viena mažytė izoliuota ląstelė, labiau išsivysčiusi už kitas, negali įkūnyti savo žinojimo galios, tai yra pakeisti pasaulio, pagreitinti didelio medžio žydėjimo, jeigu visa kita evoliucinė teritorija nėra pasirengusi.
Bet laikas atėjo.
Jis atėjo, jis pumpuruoja visoje žemėje, net jei nematomas žiedas vis dar atrodo it nuodinga puslelė: Kalkutos studentai nukirsdino galvą Gandhi statulai, senieji dievai griūva, protai, maitinti intelekto penu, skelbia griovimą ir šaukiasi pasienio barbarų, kaip darė imperijos meto senovės romėnai, kad jie sugriautų jų pačių kalėjimą; kiti meldžia dirbtinio rojaus — nesvarbu koks kelias, jis geresnis nei šis! Žemė dūsauja ir dejuoja visais savo įtrūkiais, savo nesuskaičiuojamais įtrūkiais, visomis savo didžiojo kūno, apimto perkaitos, ląstelėmis. Vadinamasis mūsų meto blogis — tai užsimaskavęs gimimas, su kuriuo nežinome, kaip elgtis. Esame susidūrę su nauja evoliucine krize, tokia radikalia, kokią turėjo sukelti pirmoji žmogaus deviacija tarp žmogbeždžionių.
Bet kadangi žemiškasis kūnas yra vienas, vaistas irgi yra vienas, kaip ir Tiesa, ir vienintelis perkeistas taškas perkeis visus kitus. Tačiau to taško nerasime jokiame mūsų įstatymų pagerinime, jokiame pagerinime mūsų sistemų, mūsų mokslų, mūsų religijų, mūsų mokyklų, mūsų visų spalvų ir kvapų -izmų — visa tai senojo Mechanizmo dalys; niekur nereikia suveržti nė vieno varžto, nei pridėti ar pagerinti: mes duste dustame. To taško nerasime nei mūsų prote — kaip tik jis išgalvojo visą tą Mechaniką — nei Žmogaus pagerinime, kuris tebūtų jo silpnybių ir praeities didybės šlovinimas. „Žmogaus netobulumas nėra paskutinis gamtos žodis, — sakė Sri Aurobindo, — bet jo tobulumas taip pat nėra paskutinė Dvasios viršūnė.“ Tas taškas glūdi ateityje vis dar nesuvokiamas mūsų supratimui, bet jis auga esybės šerdyjè kaip karališkojo ugniamedžio žiedai, kai nukrinta visi jo lapai.
Šiaip ar taip ateities sverto esama, jeigu einame prie daikto šerdiẽs. Ir kurgi yra ta šerdìs, jei ne visame tame, ką laikome grožiu ir gėriu, remdamiesi žmogiškosiomis normomis? … Vieną dieną pirmosios reptilijos išlipo iš vandens norėdamos skristi; pirmieji primatai išėjo iš miško keistu žvilgsniu apžvelgti žemės: vienas ir tas pats nesuvaldomas postūmis privertė juos žvelgti į kitą būvį; ir galbūt visa perkeičiančioji galia jau buvo tame paprastame žvilgsnyje LINK kažko kito, tarsi tas žvilgsnis, tas kvietimas, tas nežinomas taškas, kuris šaukė, turėjo galią nuplėšti ateities versmių antspaudą. Nes šis taškas, iš tikrųjų, turi viską, gali viską, tai saulinio aš kibirkštėlė, nesuskaitomai unikali, kuri spindi žmonių ir daiktų širdyse, kiekviename erdvės taške, kiekvienoje laiko sekundėje, kiekviename pùtos purslelyje ir kuri nenuilstamai visada vis labiau tampa tuo, ką jis įmatė švystelėjimo dalelėje.
Ateitis priklauso tiems, kurie visiškai atidavė save ateičiai.
Mes sakome, kad egzistuoja daug nuostabesnė ateitis nei elektroninės proto rojaus dausos: žmogus nėra pabaiga, lygiai kaip reptilijų viršūnėj nebuvo ir archeopteriksas, — kurgi gali sustoti didžioji evoliucinė banga? Matome tai aiškiai: mes, regis, nuolat kuriame vis nuostabesnes mašinas, nepaliaujamai plečiame žmogaus ribas, net žengiame priekin Jupiterio ir Veneros link. Bet tai tik išorė, vis slopesnė regimybė, ir nieko mes neplečiame: mes siunčiame į kitą kosmoso kraštą menkutį apgailėtiną žmogelį, kuris nė nežino, kaip rūpintis savo gentimi, nežino, ar jo savi urvai slepia slibiną, ar verkiantį vaiką. Mes neprogresuojame, mes pučiame be saiko milžinišką proto balioną, kuris gali imti ir stačiai susprogti akyse — mes nepagerinome žmogaus, mes tik padarėme iš jo kolosą. Kitaip ir negalėjo būti, ir dėl to nėra kaltas kažkoks mūsų dorybių ar intelekto stygius, nes, privestì iki kraštutinumo, jie pajėgtų sukurti tik superšventuosius ar supermašinas — pabaisas. Šventa reptilija savo urve evoliucinei viršūnei duotų ne ką daugiau nei šventas vienuolis. Na gana, nieko geresnio čia nebėra ką pridurti. Iš tikrųjų, žmogaus viršūnė — arba bet kieno viršūnė — tai ne to paties tipo ištobulinimas iki aukščiausio laipsnio, bet „kažkas kita“, kas nėra tas pats tipas ir kuo jis siekia tapti. Toks yra evoliucijos dėsnis. Žmogus nėra pabaiga, žmogus — tai „pereinamoji būtybė“, senų seniausiai sakė Sri Aurobindo, jis eina antžmogio link taip pat neišvengiamai kaip aukščiausios šakos aukščiausioji šakelė glūdi mangamedžio sėklytėje. Tad mūsų vienintelis tikras užsiėmimas, mūsų vienintelė problema, vienintelis visais amžiais spręstinas klausimas, draskantis į skausmingus špantus mūsų didįjį žemiškąjį laivą, yra: kaip atlikti šį perėjimą?
Nietzsche irgi tai sakė. Bet jo antžmogis buvo tik žmogaus sukolosinimas, mes matėme jį užgriūnantį Europą; tai ne evoliucinė pažanga, bet grįžimas prie senosios žmogiškojo egoizmo baltaplaukių ar rudaplaukių bestijų barbarybės. Mums reikia ne superžmogaus, bet kažko kito, kažko, kas jau vapa žmogaus širdyje ir kas skiriasi nuo žmogaus taip kaip Bacho kantatos skiriasi nuo pirmųjų hominidų kriokimų. Ir išties Bacho kantatos skamba varganai, kai vidinė ausis ima vertis Ateities harmonijoms.
Tai šitą atvėrimą, šitą pereigą mes norime tirti šviesoje to, ką išmokome iš Sri Aurobindo ir Jos, kuri yra jo darbo tesėja, šitą perėjimo modus operandi, kad patys galėtume nusitverti sverto ir metodiškai dirbti su mūsų savąja evoliucija — vykdyti eksperimentinę evoliuciją — kaip kiti bando auginti embrionus mėgintuvėliuose, nors jie tegali girdėti savo pačių pabaisų aidą.
Gyvenimo paslaptis glūdi ne gyvenime, ir žmogaus — ne žmoguje, lygiai kaip ir „lotoso paslaptis glūdi ne dumble, iš kurio jis auga“, sakė Sri Aurobindo, ir vis dėlto tas dumblas ir tas saulės spindulys susimaišo, kad sukurtų kitą harmonijos laipsnį. Turime rasti kaip tik šitą jungties vietą, šitą transmutacijos tašką, o tada mes galbūt vėl atskleisime tai, ką ramus vaikas paplūdimyje mato pašėlusios pùtos purslelyje, ir tą aukščiausiąją muziką, kuri audžia pasaulius, ir vienintelį Stebuklą, laukiantį savo valandos.
Ir tai, kas atrodė žmogiška negalimybė, taps tarsi vaiko žaidimu.
Leave a Reply